Aukštas vanduo
Aukštas vanduo – didžiausia šlakių žūklės kliūtis, nes sunku ne tik aptikti šlakių „stovyklavietes“, bet ir beveik neįmanoma prie jų prieiti dėl išsliejusio į lankas vandens, o tai reiškia, kad ir galimybė atsidurti prie tikros upės vagos – minimali. Net ir tuo atveju, jei pavyks priartėti prie upės vagos, šansai tinkamai užmesti ir, svarbiausia, tinkamai plukdyti masalą yra labai menki. Žūklę apsunkina tai, kad aukštu vandeniu tenka naudoti ne tradicinius šlakių žūklės masalus – „minnow“ tipo klasikinius voblerius, neriančius maždaug metrą, o jų modifikacijas, kurių techninėse charakteristikose įrašytas terminas „deep“ arba „deep runner“, reiškiantis, jog tokie masalai gali panerti giliau – nuo 3 iki 5 metrų. Tai reiškia, jog padidėja tikimybė masalo trišakiams įsmigti į įvairius kliuvinius, kyšančius iš dugno, nugrimzdusių išvartų kamienus ir t.t.
Žinoma,
galima šiuo atveju panaudoti hibridinius masalus – tai vobleriai,
kurių korpuso forma primena gerokai ištemptą ir truputį išriestą
lašą. Jo storoji dalis – masalo galva, o išriestoji – nugara.
Tad toks vobleris primena ir liesą kaip lazdelė „minnow“, bet
turi ir apkūnaus „crank“ tipo voblerio bruožų bei savybių.
Paprastai tokių hibridinių voblerių, kurių negalima priskirti
jokiai klasikinei grupei, liežuvėliai (gylio vairai – past.) taip
pat nestandartiniai. Tad į šlakių žūklei aukštu vandeniu
geriausiai pritaikytus hibridinius voblerius įtvirtinami dažniausiai
smailaus kastuvėlio formos liežuvėliai, kurie užtikrina reikiamą
masalo nėrimą, pakankamai agresyvų (normos ribose) voblerio žaismą
ir dar vieną labai svarbią savybę – šios konstrukcijos masalai
labiausiai iš visų tinka žūklei srovėje, nes juos galima puikiai
išlaikyti panirusius į reikiamą gelmę ir ilgai plukdyti toje
gelmėje. Tokiems masalams įvardyti jau turime ir lietuvišką
terminą: tai vobleriai, kuriuos žvejai ėmė vadinti knysliukais,
nes jie plaukia taip lyg nosimi artų dugną, o kai į tokį masalą
įklijuotas ilgas liežuvėlis, jie taip ir daro – iš tiesų knisa
dugną, keldami smėlio ir dumblo debesėlius. Vienu geriausių tokių
masalų, kurį naudoju šlakių žūklei „problemiškuose“ upių
ruožuose, yra lenkiškas (5 cm) „Dorado Scout“, nes jis pigus ir
finansinis nuostolis – ne toks juntamas, jei tenka pjauti valą,
kai vobleris mirtinai užsikabina už kerplėšos. Na, o tose
vietose, kur masalo netyko pavojai, vienas „patentuočiausių“
šlakių žūklės masalų aukštu vandeniu – japoniškas „Yo-Zuri“
modelis „3D Shad“, kurį, vandeniui slūgstant, patartina
pakeisti giminaičių – „3D Minnow“. Abu šie masalai – 65 mm
ilgio, su skaidriais liežuviais, o jų skaidriuose korpusuose
įmontuotos hologramos, vaizduojančios masalines žuveles.
Sėkmingiausi, ypač apniukusiu oru – raudongalviai RH modeliai su
veidrodinėmis hologramomis korpuse, o saulėtomis dienomis –
sidabriškai melsvos spalvos versija NPB, imituojanti aukšlę.
Jei
klasikinių „minnow“ panaudoti neįmanoma, o su „knysliukų“
kasta esate menkai susipažinęs, galite pasinaudoti variantu, kurį
laikau atsargai, nes jis man praverčia tada, kai „palaidoju“
pirmos eilės masalus arba netenku kurios nors spalvos masalo, bet
pamainos jiems neturiu. Dažniausiai tai – neišvengiama būtinybė,
nes šlakių kaprizai nenuspėjami – kartais jie persekioja tik
žydrus voblerius, kartais tik oranžinius… Kai reikiamos spalvos
„knysliukas“ prarastas, nardinu sunkesnius už vandenį, t.y.
„sinking“ klasės voblerius. Čia nepakeičiamas – 66 mm
„Yo-Zuri L-Minnow“. Šios klasės vobleriai iš esmės puikiai
tinka šlakių žūklei, nes juos galima plukdyti įvairiuose vandens
horizontuose, tačiau kaip ir „knysliukai“ jie nuolat taikosi kur
nors užkliūti, tad šių masalų nuostoliai būna net ir per vieną
žūklę gana skausmingi. „Sunkiasvorių“ voblerių tikroji
paskirtis šlakių žūklėje – kita: šie gana greitai grimztantys
masalai nepakeičiami, kai reikia masalą plukdyti taip, kad jį, lyg
srovės nešamą žuvelę, vanduo sviestų į duburėlį po medžio
šaknimis. Grimztantis masalas idealiai atlieka šį vaidmenį. (Apie
šį metodą, kurį nagrinėsime atskirai, skaitykite ateinančią
savaitę).
Autoriaus nuotr.: standartinis „minnow“ voblerių rinkinukas
Nesikeičiantys maršrutai
Šlakį
gamtininkai vadina jūriniu upėtakiu. Verpstės formos kūnas
primena torpedą, lengvai skrodžiančią stipriausią srovę. Rudenį
šlakiai atplaukia į mūsų krašto upes neršti ir lieka jose iki
ledonešio, o tada patraukia į jūrą. Žinoma, išplaukia jie ne iš
karto, o etapais. Kasdien jie leidžiasi nuo vienos patogios
slėptuvės, kurioje praleidžia naktį, iki kitos, kol pasiekia
Kuršių marias.Na, o iš čia šauna į jūrą kuo
skubiausiai.
Šlakiai beveik visada atplaukia neršti į tą upę,
iš kurios yra kilę. Mokslininkų teigimu, kaip ir lašišos šlakiai
turi genetinę atmintį, kuri sugeba atpažinti pagal cheminės
vandens sudėties kodą gimtąją upę. Neršti per savo amžių
šlakiai į gimtąją upę atplaukia kelis kartus, tad jie per trumpą
laiką puikiai susipažįsta su jos ypatumais ir sugeba išnaudoti
visas patogias slėptuves.
Keliaudami link jūros šlakiai
aktyviai maitinasi. Po asketiško žiemos režimo taškuotoms žuvims
reikia atgauti jėgas. Tad šlakiai šluoja aukšles ir
užsižiopsojusius gružlius gana intensyviai. Tai, kad taškuoti
galiūnai atgauna apetitą, spiningininkams suteikia šansą sugauti
trofėjinį laimikį. Žinoma, filė iš sūdyto šlakio – svarus
argumentas, skatinantis sugauti šią taurią žuvį, kurios ir kepti
nebūtina, tačiau už delikatesnes šlakio savybes daug svarbesnė –
sunkiai su kuo kitu palyginama dvikova. Šlakis – stiprus
priešininkas ir bebaimis kovotojas.
Šlakių žūklė – rimtas
išbandymas. Žvejys kartais per dieną upės pakrante, aplenkdamas
pelkėtas vietas, kopdamas į stačius šlaitus, nužingsniuoja 10-15
km, o akistata su įnoringa ir atsargia žuvimi neįvyksta. Tad
nereikia skubėti prie vandens ir plakti jį valu, kol ranka įskaus.
Kokia šlakių žūklės taktika geriausia? Patartina prisiminti, kad
šiuo metu šlakiai grobio po visą upės plotį nesivaiko. Jų
medžioklės būdas dabar – pasala. Ją galima surengti tik
patogioje vietoje už kerplėšų, tykesnės srovės zonoje už
stambių akmenų, paplautų krantų įgriuvose, už srovę
pertveriančių išvartų. Čia šlakiai tyko aukšlių, gružlių,
rainių. Žuvelės dabar irgi vengia stiprios srovės, plaukia
užuolankomis, bet vis tiek pakliūva į taškuotos torpedos akiratį.
Šuolis ir žuvelė dingsta dantytuose šlakio nasruose. Tad šlakių
reikia ieškoti ten, kur realiai yra geriausios sąlygos neeikvojant
pernelyg daug jėgų laukti grobio. Na, o tai reiškia, kad masalą
patartina plukdyti tik ten, kur yra užuolanka, ar juntama „užuomina“
į po vandeniu slūgsantį akmenį, išvartą, kur yra išplovų
stačiuose krantuose ar dugne. Paprastai pakanka 4-5 kartus užmesti
masalą, kad įsitikintum, ar čia perspektyvu laukti šlakio atakos?
Po poros papildomų metimų, jei rezultatas – nulis, drąsiai
galima leistis toliau, t.y. iki kitos spėjamos šlakių slėptuvės.
Tokia taktika – optimaliausia, nes leidžia užmesti maksimalų
skaičių kartų masalą į perspektyvias vietas.
„Yo-Zuri Crystal Minnow Suspending“ – vienas masalų, atitinkančių reikiamą standartą, kai reikia, kad šlakis iš tolo pastebėtų masalą
Vartiklė ar vobleris?
Patyrę
žvejai paprastai neblogai pažįsta upę ir žino šlakių
slėptuves. Bet, aptikęs karališkos žuvies slėptuvę, niekada
nesi tikras, kad pavyks ją iš ten išvilioti, o tuo labiau –
išprovokuoti jos ataką. Jei nepavyks parinkti tinkamą masalą,
šlakis nepasiryš atakai ir savo slėptuvės nepaliks. Nepamirškite,
kad ne visada šlakio atsargumo priežastis – netinkamas masalas.
Šlakį gali atbaidyti triukšmas, kurį žvejys kelia neatsargiai
žingsniuodamas krantu. Ypač tai liečia tuos, kurie linkę
klumpinti paupiu kaip per paradą – padais plakdami žolę. Žengti
reikia tyliai, spyruokliuojančiais žingsniais, stengtis neužminti
ant sausų šakų. Nė kiek nesuklysiu pasakęs, kad man visada
padėdavo lyg burtažodis kartojamas – neskubėk. Ši taisyklė
ypač praverčia, kai prisiartini prie vandens, nes gali visu ūgiu
pasirodyti tiesiai priešais perspektyvią šlakio slėptuvę.
Patikėkite, beveik visada šis akylas medžiotojas pastebi jūsų
siluetą, net jei jis akimirką šmėsteli akiratyje. Kuo visa tai
baigiasi? Nekiba. Kitas dalykas, jei atsargiai sustoji už alksnio
kamieno, neskubėdamas apžvelgti upės ruožą, užfiksuoji, kur
„įdomiausios“ vietos, primeti, kaip į jas ir kokiu kampu
geriausia užmesti masalą. Na, o tada parenki patį masalą.
Lenkų
meškeriotojai sako, kad geriausias masalas – „karlinka“. Šios
šaukšto formos blizgės kaldinamos iš vario ir žalvario puselių,
kurios paskui tarpusavyje sukniedijamos. Tokios blizgės sukasi
srovėje kaip propeleriai, o toks žaismas, kaimyninės šalies
spiningininkų teigimu, magiškai veikia šlakius. Lenkų
meškeriotojai netgi patarlę sukūrė : jei neturi varinės blizgės,
neik į žūklę. Kaldinamos ir įvairios „karlinkų“
modifikacijos: dauguma jų primena šaukštą arba turi karoso formą.
Modifikacijos dengiamos nikeliu, auksuojamos arba dažomos geltonais
ir oranžiniais atspalviais.
Mūsų krašte – kitos mados.
Vartiklės – primirštos, o pirmenybė – vobleriams. Kodėl? Šis
masalas – universalesnis, nes jį gali plukdyti visoje upės
akvatorijoje: tiek lėtoje srovėje, tiek pačioje sraunumoje jis
veiks visavertiškai. Žuvelės formos masalas už kitus pranašesnis
ir kitkuo – jį galima atvairuoti prie šlakio slėptuvės. Tačiau
labai svarbu parinkti tinkamą voblerio tipą.
Žūklės ekspertai
šlakius vilioti rekomenduoja vobleriais, maksimaliai tikroviškai
imituojančiais taškuotų galiūnų grobį. Dažniausiai į jų
akiratį pakliūva aukšlės, rečiau kuojytės, rainės, upėtakių
jaunikliai. Palankiuoju šlakių žūklės sezono metu vanduo upėse
būna pakankamai skaidrus, o akylos žuvys puikiausiai įžiūri, kas
prie jų priartėja. Todėl tai, kas neprimena jų grobio, šlakiai
ignoruoja. Kita vertus, susidrumstusiame vandenyje juos galima
išprovokuoti rėksmingais masalais.
„Yo-Zuri Magnet Minnow“ – galima labai taikliai užmesti
Žvilgantis ir siauras kaip ašmenys
Kiekvienas
meškeriotojas gerai įsivaizduoja, kokia yra aukšlių forma. Tai –
siaura verpstė, primenanti stileto (itališkas durklas – past.)
ašmenis. Forma – voblerių klasifikacijos kriterijus. Klasikinių
voblerių korpusų formos yra trys: a) trumpoki, apkūnūs,
primenantys vandens lašą vobleriai ženklinami „fat“ arba
„crank“ b) plokšti, siluetu primenantys silkę ir vadinami
„shad“ c) verpstės formos, primenantys aukšlę, tituluojami
„minnow“. Trumpoki, buožgalvius primenantys „crank“ tipo
masalai – agresyvaus žaismo vobleriai, kurie plukdomi nukrypsta
nuo judėjimo ašies net iki 30 laipsnių, o asketiškos formos
„minnow“ masalai beveik nenukrypsta nuo judėjimo ašies, jų
virpesiai beveik nepastebimi, tačiau labai dažni.
Šios savybės
– „minnow“ voblerių pranašumas, nes jie imituoja prieš srovę
plaukiančią žuvelę. Kiek stipriau trūktelėjus, toks masalas
suvirpa, kaip įgeltas.Paprastai šis judesys būna lemiamas –
šlakys puola į ataką, kad nužiūrėtas grobis nedingtų kokioje
užuolankoje.
Tad
klasikinis „minnow“ vobleris normaliomis sąlygomis –
tinkamiausias šlakių žūklės upėje masalas. Bet ir šios
nuostatos laikantis nemažai klausimų kyla dėl masalo spalvos.
Kodėl? Mat voblerio spalva atlieka ne tik šlakio viliojimo, bet ir
labai svarbią pagalbinę funkciją: voblerį tenka plukdyti arti
kerplėšų ir kitokių kliuvinių, todėl jį būtina gerai matyti,
kad galėtum masalą tinkamai kontroliuoti. Todėl pageidautina, kad
masalo nugarėlė būtų ryški – geltona, violetinė ar raudona.
Tada masalo plaukimo trajektorija – puikiai matoma.
Beje,
nereikia baimintis, kad pernelyg ryški masalo nugarėlė atbaidys
šlakį. Masalo nugaros šlakis nemato, nes grobio jis tyko palei
dugną. Žuvies akiratyje atsiduria papilvė.
Žvejai
tikina, kad geriausiai žūklei tinka sidabraspalviai masalai, kurie
imituoja aukšles. Toks masalas skirtas žvejoti skaidriame
vandenyje. Jei srovė susidrumstusi, patartina turėti auksaspalvį
masalą su rausva papilve, apniukusiu oru tinka ir ryškiai žali,
geltoni arba šių spalvų deriniais marginti modeliai. Į šiuos
niuansus reikia atsižvelgti, kai masalas plukdomas tiesiai prieš
šlakio slėptuvę, tačiau taip būna ne visada. Šlakiai dažnai
medžioja atidžiai stebėdami prieigas prie slėptuvės, upės vagą,
kuria gurga pati sraunuma. Tokiais atvejais geriausi masalai, kurie
gana efektingai blyksi ir matomi iš toli. Kai atstumas tarp upės
vagos ir spėjamos šlakio slėptuvės ar jo patruliavimo zonos –
palyginti nedidelis, šiam reikalui idealiai tinka „Yo-Zuri
Livebait Real Minnow“ serijos vobleriai, pasižymintys didžuliu
tikroviškumu. Tinkamiausias – 7 cm HIW modelis, imituojantis
aukšlę su šonais, blyksinčiais melsvais atspalviais, bei modelis
HAJ su rausva nugarėle. Antru atveju, t.y., kai šlakį reikia
prisivilioti iš toli, idealus įrankis – „Yo-Zuri Emperor Minnow
Mirror Finish“, kurio korpusą dengia įspūdingai blyksinti
veidrodinė danga. Šiuo modeliu man pavyko suvilioti patį
didžiausią sugautą šlakį. Beje, iš patirties puikiai žinau,
kad metodas, kuriuo šlakiai viliojami iš tolimų sleptuvių, beveik
visada „suveikia“, kai jie nesirodo iš artimų slėptuvių.
Dar
viena auksinė taisyklė skirta nustatyti masalo dydį: klasikiniai
šlakių žūklės masalai – 5-7 cm. Didesnius naudoti
paprasčiausiai netikslinga, nes jie neatitinka šlakių žiomenų
gabaritų. Tačiau ši auksinė taisyklė – su dviem galais: a) kai
vanduo drumstas ir vos vos slūgsta, geriausia žvejoti didesniais,
t.y. 6,5-7 cm vobleriais, o kai vanduo skaidrus – geresnės
mažesnės versijos – 5-5,5 cm. Kodėl taip yra? Tai atskiro ir ne
mažiau išsamaus rašinio tema, o kol kas paprasčiausiai priimkite
tai, kaip šimtus kartų praktiškai patikrintą aksiomą ir
vadovaukitės ja.
Na, o koks masalas bus sėkmingiausias,
sužinosite, kai nužingsniuosite ne vieną kilometrą paupiu, kai
atrodys, kad tuščiai keičiate masalą po masalo, kai ims tirpti
viltis išvilioti šlakį iš slėptuvės. Tada pabandykite
nebemainyti masalų, o pasistenkite kruopščiau plukdyti masalą.
Nebijokite, kad voblerio trišakis įsikirs į kerplėšą. Galite
neabejoti – kaip griausmas iš giedro dangaus spiningo meškerykotį
supurtys galingas smūgis. Ir purslų debesyje iš vandens iššoks
gražuolis šlakis. Va, tada laikykitės. Galingos žuvys dažniausiai
laimi dvikovas su žvejais. Bet ir tuo atveju jums liks nepakartojami
prisiminimai.
Šlakio kibimas toks veržlus, kad vandens paviršiuje pasirodo verpetas
Šis stambus šlakys (per 9 kg) susigundė nestandartiniu hibridiniu vobleriu, kai vanduo buvo tik pradėjęs slūgti